BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


“Altorių šešėly”. Liudo Vasario moterys ir aš

Sveikučiai, zuikučiai! (skirta žaismingiems blogeriautojams)

Sveiki, brangūs skaitytojai. (skirta rimtiems ir subrendusiems)

Štai, praėjo kiek laiko nuo pirmojo įrašo, mano dūšelė turėjo laiko paklaidžioti po tą nepaprastą supantį pasaulį. Apsiginklavusi padidinamaisiais stiklais, bet be guminių pirštinių (tam, kad nudegtų, tam, kad emocijos ir jausmai netaptų eiliniu mitu), toji dūšia ėmėsi tyrinėti meilę mano trumpame gyvenime ir lyginti su Liudo Vasario istorija…

“Altorių šešėly” - didelės meninės vertės psichologinis intelektinis romanas”, - kala mokiniams į galvas lietuvių kalbos mokytojos. Prisipažinsiu, skaityti buvo nuobodu. Niekada pernelyg nesižavėjau religinėmis įstaigomis ir jų darbuotojais, tad nieko keisto, jog klierikėlio, o vėliau ir kunigo, Liudo Vasario gyvenimo kančios nesudomino. Bet hey, neklausykit šitos kartais snobe virstančios mergiotės! Knyga tikrai verta tų liaupsų ir aš tik šiandien iki galo suvokiau, kodėl.
Mokykloje dirbome (anoks ten darbas iš tikrųjų) su Viktorijos Daujotytės straipsniu “Moters vaidmuo Liudo Vasario brandos kelyje”. Šio veikėjo gyvenime būta keturių moterų. Visų pirma, kaip ir klasėje, pradėsiu nuo Nepažįstamosios, to moteriško idealo, kurį susikūrė naivus ir nekaltas, bet jau bręstantis vyras. Ji taip ir liko tolima vizija, nepažinta, bet ir nesutepta. Idealas, skatinantis įsimylėti į pačią meilę. Ir iš tiesų, kiekvienas žmogus turėtų susikurti savąjį idealą. Ne tam, kad visą gyvenimą tuščiai ieškotų to tobulojo žmogaus, bet tam, kad netaptų krištoline kurpaite, kurią matuojasi visi (net ir su pačiais geriausiais ketinimais). Mano taip pat kiek naiviomis akytėmis žiūrint, gražiausia meilė - išlaukta meilė. Taigi, grįžtant prie temos, tyriausių jausmų Nepažįstamajai apimtas, Vasaris parašo pirmąjį eilėraštį, prasideda jo kūrybinis kelias. Tie, kas skaitė romaną, žino, kokią didelę reikšmę visam kunigėlio gyvenimui turėjo poezija. O ir aš gavau progą įsitikinti, jog viskas, absoliučiai viskas žmogaus gyvenime atsitinka NE šiaip sau, kiekvienas poelgis turės tam tikras pasekmes. (Galite teigti, jog seniai tą žinote. Tačiau žinoti ir sąmoningai tą žinią taikyti sau nėra tas pats. Pamaniau, pravers, jei pasikartosite prieš grįždami į Tikrąjį Gyvenimą).
Liudo Vasario brandos pabaigoje atsirado (ketvirtoji) moteris - Auksė. Apie ją ir jos tipo moterį šiandien daug nešnekėsiu, nes, kaip sakė mano brangi mokytoja, subrendusio vyro nepakeis net ir pati gudriausia, tvirčiausia moteris. Kitaip tariant, Auksės vaidmuo čia ne toks reikšmingas.

Visai kas kita - panelė Liucė ir baronienė Rainakienė. Liucija per visą savo gyvenimą mylėjo tik Liudą Vasarį, buvo jam nuoširdžiai atsidavusi, tačiau tai buvo uždrausta meilė, nelaiminga meilė. O baronienė į kunigėlį žiūrėjo kaip į dar vieną gundymo objektą, kaip į žaisliuką, vedė jį intelektinio tobulėjimo keliu, skatino pažinti pasaulietinį (nuodėmingą) gyvenimą.
Taigi, yra dvi ypatingos moterys - atsidavusi ir ištikima Liucė, įkūnijanti žmonos idealą ir baronienė, fatališka moteris, kuri į meilę žiūri kaip į žaidimą, kurią domina tik trumpalaikiai santykiai.

Tačiau kuo čia dėta aš? Arba kokia nors kita mergaičiukė?
Romane atskleisti pagrindiniai moterų tipai ir tų moterų santykiai su vyrais, meile ir gyvenimu. Taip pagalvojus ir pasiklausius, tikrai daug merginų norėtų būti fatališkomis moterimis, viliokėmis, sugebančiomis greitai vyrą apsukti apie pirštą. Sutirštinus spalvas jas galima pavadinti ir kalėmis (tą žodį labai mėgsta mažos mergaitės). Stiprus charakteris, intelektas, žavesys (nepainioti su grožiu) ir krentantys po kojom vyrai… Tiesa, ne visi, nes prie tokios išdrįs prieiti tik iššūkius mėgstantys, savimi pasitikintys patinai. Liucės tipo  merginų ir moterų taip pat mažai. Ne visos linkusios pasišvęsti šeimos židinio kurstymui, vyro besąlygiškam garbinimui ir šuniškai ištikimybei (čia iš gerosios pusės). Be to, dažnai tokios merginos tampa nelaimingos, nes iš tiesų mylėti gali tik kartą. Išduotos ilgai kenčia ir vėliau tos tikros didžiosios meilės nepatiria…

Mokytoja uždavė klausimą: “Kaip manote, fatališka moterim gimstama ar tampama?” Ir tuomet susimąsčiau, kokiam tipui galėčiau priskirti save, tuomet pajutau, kad su Vinco Mykolaičio - Putino romanu “Altorių šešėly” mane sieja daugiau, nei galbūt norėčiau… Nemanau, jog trokštate gilintis į mano biografiją, tad pasakysiu tik tiek: fatališka moterimi tampama. Kartais tokia eilinė liucė gali transformuotis į eilinę baronienę rainakienę. Dėl to pasidaro liūdna, dėl to, žmogus, gali imti save smerkti ir graužti. Arba ne.

Kad ir kaip ten bebūtų, žmonėms reikalinga meilė. Net jeigu mūsų dvidešimt pirmojo amžiaus kultūra ją nuvalkiojo ir iškreipė.

„Būti nemylimam - tai nesėkmė. Nemylėti - štai nelaimė!” - Albertas Kamiu

Patiko (13)

Rodyk draugams

Komentarų – 6

Žmogus be meilės yra niekas :)

_________________________

http://www.neunum.com

Allenas21 | 2011-02-09 22:24

Norėjau jau ginčytis (mėgstu į problemą žiūrėti visapusiškai), bet taip, teisybė.
Juk meilių irgi visokių būna. :))

Pacifistė | 2011-02-09 22:32

Su įrašu daugiau mažiau sutinku (nežinau ar daugiau, ar mažiau), parašyta protingai, bet buvo sunku įsigilinti, nes visą laiką klausiau muzikos. Kaip seniai buvau beklauius Pink Floyd :) (inlove)

moksliukesdienorastis | 2011-02-10 19:10

Malonu. :))
Nebūtina visko daryti vienu metu. Galima paskaityti, paklausyti, paskaityti…
Bet ko aš čia mokau protingus žmones :D

Pacifistė | 2011-02-10 19:26

Man tai ir muzika netrugdo susikaupt. Bet siaip irasas patiko. Ir sutinku, kad zmogui meile reikalinga kaip oras. Manau pats baisiausias jausmas, kai jautiesi nemylimas.

greensky | 2011-02-10 19:45

Dėkui. ;]
Iš tiesų meilė sukuria daug grožio Žemėje. :)

Pacifistė | 2011-02-12 20:10

Rašyti komentarą

(būtinas)

(būtinas)